Dėl organų donorystės idėjos stovint išlauktos 1217 valandos

9 val. ryte Kaune ir Vilniuje baigėsi visą parą trukęs ir panašaus analogo Lietuvoje iki šiol neturėjęs, organų donorystei skatinti skirtas performansas „MIRŠTU, KAIP NORIU GYVENTI.“ Renginio organizatoriai džiaugiasi, jog žmonės nepabijojo neįprastos renginio koncepcijos, drąsiai jungėsi ir stebino savo ištverme.

Performansas „MIRŠTU, KAIP NORIU GYVENTI“, kurį organizavo organų donorystę Lietuvoje skatinantis Irenos Matijošaitienės fondas, kvietė žmones ateiti ir stovint specialioje renginio erdvėje patirti neapibrėžtą laukimo jausmą, laukiant pusvalandį, valandą ar visą parą – tiek, kiek leis galimybės. Tokiu būdu buvo kviečiama patirti tai, ką jaučia organų transplantacijos laukiantys žmonės. Organizatorių teigimu, performanse sudalyvavo virš 700 užsiregistravusių žmonių, kurie bendrai išstovėjo 1217 valandų, o tai yra daugiau nei 50 parų! Netrūko žmonių, kurie stovėjo po dvi, keturias, penkias valandas, bet 4 dalyviai sugebėjo išstovėti visą performanso laiką – 24 valandas. Kaune šį iššūkį įveikė Vaidas Poderis ir Gitana Evseičikaitė, Vilniuje Greta Bernotaitė ir Inga Galinytė.

Visi 24 valandas išstovėję dalyviai dalindamiesi mintimis pripažino, kad buvo sunkiau nei tikėjosi. Buvo momentų, kuomet kankino nuovargis ir natūraliai kildavo mintys, ar pavyks išlaukti dar artimiausią valandą.

„Nemaniau, kad aš išbūsiu, tačiau aš džiaugiuosi, kad mes tai padarėm. Nors buvo visokių momentų. Atrodo ir pavargom. Aš asmeniškai pradėjau ir abejoti, bet mane laikė pažadas. Pažadas savo sūnui. Aš visą savo buvimą čia skyriau savo berniukui ir jo širdelei“, - mintimis po renginio dalinosi Gitana.

„Tikiu, kad savo stovėjimu mes žmonėms parodėm, kad organų donorystė yra svarbu ir jie į tai labiau atkreips dėmesį. Aš jau užsiregistravau organų donoro kortelei gauti ir laukiu, kol ji bus atsiųsta“, - savo stovėjimo prasmingumą įvardino Vaidas.

Inga performanso metu pripažino, kad kalbėjimas apie donorystę labai greitai griauna mitus, kurie yra apipynę šią temą. „Kai pradedi kalbėti ir diskutuoti apie mitus, kuriuos buvai susikūręs, supranti, kad tai yra visiška nesąmonė, nes taip tiesiog negali vykti. Tiesiog reikia kalbėti.“

Ne vienas renginyje dalyvavęs žmogus pripažino, jog jų aplinkoje retas žmogus pasidalina mintimis apie organų donorystę ir apie tai dažniausiai tenka pagalvoti tik, jei šeimoje ištinka nelaimė ar kažkam prireikia donoro. Tais atvejais daugelis susimąsto, kiek daug reiškia viena užpildyta donoro kortelė arba garsiai ištartas sakinys: „Taip, aš pritariu organų donorystei.“

Irenos Matijošaitienės fondo vadovas Andrius Palionis tikisi, kad šis performansas ir visa kampanija „Mirštu, kaip noriu gyventi“ privers ne vieną mūsų šeimos rate padiskutuoti apie organų donorystę anksčiau nei nutikus nelaimei, kuomet artimieji paliekami nežinioje.

„Šį performansą ir jo metu kylančias temas diktavo visi dalyvaujantys. Viskas, kas vyko, kilo iš pačių žmonių. Labai džiugu, jog performanse dalyvavo daugiau žmonių nei tikėjomės. Visi jie yra organų donorystės idėjos skleidėjai Lietuvoje. Manau performanso dalyviai ir jų parodytas laukimo rezultatas privers daugelį žmonių pagalvoti, pakalbėti ir priimti sprendimą dėl organų donorystės. Svarbiausia yra išdrįsti ieškoti atsakymų į iškylančius klausimus“, - mintimis po renginio dalinosi A. Palionis.